žegnoti

žegnóti, -ója, -ójo (l. żegnać) KBII199, G13, K, Rtr, Š, DŽ, FrnW, NdŽ, KŽ 1. tr., intr. H, R, MŽ, Sut, O, M, L, Cp ranka daryti kryžiaus ženklą kaip maldos pradžią ar dievobaimingumo išraišką: Pilk jau to [v]andens, kryžiškai žegnók Sd. Žegnók aną, i pakrikštysi Trk. Vandens arti nedasiekiant, nors smiltimis berti, žegnoti, tuomet dūšelė lekia jau į dangų LMD. | Tokį norėjimą su munim vaikščiotie – atsistos, tą muno langą i žegnós (rodys ženklus, kad išeitų) End. | prk.: Rankom žegnoja, kojom baladoja (audžiant) LTR. ^ Kap moki, Krisiu (Kristina), tep i žegnõj (kaip nori, taip daryk) Tvr. Viena ranka žegnoja, kita kryžiavoja LTsV292. | refl. S.Dauk, Rtr, OZ66, L, ŠT29, KŽ, ZtŽ: Mes ka žegnójamos, dedam į visus keturis, kryžmą dedam Sd. Ne taip meldas, ne taip žegnójas, i kariau[ja], i smaugas Krš. Žegnójaus, pradėjau poterius kalbėti Nv. Aš einu ir poterius kalbu, ir žegnójuos Klk. Nė žegnóties nora, nėko Trk. Jeigu tu nori, kad aš gelbėčio, žegnókis Šts. Mama kitą kartą mažą mokė žegnóties Rt. Moma žegnójas, kur tu eini, ką dirbi JnšM. Prieš smertį, sako, reikia žegnótis Šmn. Kai [vaikas] žodį taria, tai vaiką moko žegnótis, ranką tai keravoja, ale žodžius pats taria Slm. Aš mokyklo[je] neskyriau „b“ nuo „d“, tai mokytojas ma[n] pasakė, kad su katra rankute žegnójies, ta bus „b“ – jos pilviukas iš tos pusės – ir išmokau Vl. Viena ranka žegnójasi, kita bizniauja šiandie Drsk. Ir žegnójos, ir kėlės iš strioko Aps. Tada tas niekšas keleivis žegnojosi, poteriavo, Dievo meldė paleisti, bet tas neleido BsPIII37(Nm). Geru ir naudingu yra daiktu pagal papročio senovės katalikų tankiai žegnoties M.Valanč. Žegnojasi visi ir keliasi kelionės pabaigai, varpų gaudimui augant K.Brad. Žegnojatės, mačiau, kaire ranka ir tris kartus per kairį petį spjaunat J.Marcin. Kaipo hūkinykas šeimyną savo turi mokyti ryto metą ir vakarą žegnotisi Vln35. ^ Ka rodos, tai žegnókis (sakoma tam, kuris vis kartoja „rodos“) Plv. Negirtas būdamas – nesivoliok, Dievo duotas – nesižegnok Pin. Žegnojas, o širdy velnią nešiojas LTsV203(Vrn). Atbula ranka tik ragana žegnojasi KrvP(Btr). 2. tr. R324, MŽ434, S.Dauk, Kbr laiminti (ppr kryžiaus ženklu): Pakėlė ranką mum žegnót ir sukniubo Skp. Kad jūsų namai būtų žegnóti Rg. Ima duoną ir žegnója ZtŽ. Žegnók, tėvuli, kelelį ir tą tėvulio dalelę (d.) Kb. Ponas Dievas jus už tai žegnos KlvD349. Baltos rankelės gyslėm pastojo, o man’ motinėlė mažą žegnojo TŽIV598(Paį). Tėvas, močiutė kelią žegnojo, broliai, seselės iš šalių jojo LTR(Klvr). Pasikrovę pašaro vežimėlį, motinos žegnojami, visos šeimos palydimi, išbrazdėjome iš kiemo V. Myk-Put. Jonas Skarbekas persižegnoja ir žegnoja kunigaikščių porą V.Krėv. Dievas tave žegnos Mž386. Ir pamielavo anus, ir rankas savo uždėjo ant jų bei žegnojo anus Mž97. Eikiat bei ir mane žegnokiat BB2Moz12,32. Mylėkite neprietelius jūsų, žegnokiat tus, kurie jus keikia BPII248. Vislab bus niekai, ką veiksim argi pradėsim, kad žegnójanti rankelė tavo negelbės K.Donel. Kad besėdėdamas su jais ėmė duoną ir žegnójo, ir laužė, ir dalijo jiemus DP193. 3. tr. ranka daryti kryžiaus ženklą siekiant dieviško poveikio, norint ką pakeisti, sustabdyti, nuraminti, apsaugoti: Iš nakties prikėlusi vaiką žegnó[ja] močia J. Išbėga tas spiečius, kaip senovė[je] – pradeda žegnót ar švęstu vandeniu laistyt Šln. Jei užeina didelis debesis, tuomet paima ližę ir su ja žegnoja debesį, tuomet, sako, debesis persiskirs Pmp. Toks tretininkas i pradėjo žegnóti – lytus jau krimta, krimta – i nužegnojo Vkš. Ė aš atsiklaupsiu prieš debesį, žegnosiu ir maldas kalbėsiu Tvr. Kai viesulas suka visai arti, tai reikia žegnot, tai toliau nusisuka LTR(Ds). ^ Ugnelė žegnojama, duonelė bučiuojama LTR(Užp). | refl.: Mama, kap grauda ir žaibuoja, tai žegnójas Pns. Man šitas ražončius išgelbėjo, sako, kai pradeda šaudyt, tai aš ražončių užsikabinu ir žegnójuos Rk. Sesuo žegnójas iš išgąsčio Sd. Bijau aš, drebu visa, žegnójuos i stovu Plt. Perkūno bijodamas žegnódavos, kartais ir žvakę uždegdavo Vžn. Ir ryto metą einąs, šalip žiuburelis, jau i žegnójas Žeml. Kap graudžia, reikia žegnóties, tada Dievas keruja kruopelelę Aps. Einant maudytis reikia žegnotis, kad neprigertum LTR(Ldvn). Kai turi nusitvėręs šakotą alksniuką, nereikia trauktis atbulam ir kepurę nusiėmus žegnotis [nutrūkus šuniui] M.Katil. | Žegnojuos (esu įsitikinęs), kad galvą lengvabūdiškai prarasi J.Gruš. 4. tr., intr. ranka daryti kryžiaus ženklą, norint ką nubaidyti, nuginti (ppr. piktąją dvasią): Ta žegnó[ja], jei būs velniukas – prapuls Krp. Kiti žegnódavo, – pikta dvasia, – sakydavo [apie žvakeles] Gsč. Senis žegnó[ja] i neduoda piningų velniuo Brs. Senolis, ka pamatė – cepelinai toki, vokiški, ka žegnó[ja], ka žegnó[ja]! Kl. Ta [mergaitė] sakanti: „Žegnók tą žaltį“ LKT45(Klk). Ką čia žegnoji kaip piktą dvasią LTR(Rs). | refl.: Tikrai velnias pristojo muni, i gana, i žegnójuos, sako [tėvelis], i ką nedarau Kl. Pradėjau žegnótis, ji (vaiduoklė) sako: – Ką tu čia matoji, ar tu mane griebi? Plv. Tas mislija, ka jau velnias drožia par kuprą, i žegnójas, i visaip Bsg. Aš ėmiau žegnótis [velnią pamatęs] Pb. Tėvas priklaupė [pamatęs lėktuvą], žegnójos ir poterius kalbėjo Eiš. Nuo velnio žmonės tik žegnojasi J.Mik. ^ Kad baisu – žegnókis Tr. 5. tr. konfirmuoti (liuteronų, reformatų bažnyčioje): Per Jonines mus ten žegnójo Trg. Buvo kunigas Pipiras vardu, kur mane žegnójo Pgg. Naje, tik aš lietuvnykas, lietuviškai žegnótas Nd. 6. tr. tuokti: Mano seserį žegnójo į Saugų bažnyčią Rsn. 7. refl. prk. ko nors atsisakyti, vengti, atsikvošėti: Gerą pensiją gauna, žegnójasi darbo DrskŽ. Žegnókies, tokios mergos neimk Drsk. Žegnójomės mes nuog lenkų partizanų: vogė, nešė Vlk. Žegnókias, begėdi, pats kur įkišai, o mun bėdą verti Krš. Ka boba valią įgauna, nerasi blogiau, žegnókias i lėk savie Krš. Žegnójaus, sena žmogus, nėko nežinau Nd. Susimildamas žegnokis tu nuo manęs LTR(Šmn). Žegnokis nuo Oginskio dvarų ir jo tarnysčių Žem. Užsigina ir dar žegnojasi: nieko nežiną, kaip Gorių pašilės Skersna, anais metais tokį spiečių užgrobęs M.Katil. ║ atsisveikinti: Sūnau, aš, – sako, – žegnojuos su tuo svietu, o tu paliekti vienas po mano smerčio S.Dauk. 8. tr. prk. čaižyti, kryžiuojant kirčius: Aš to senio seniai nemylėjau, išeinantį kačerga žegnójau (d.) Rdš. Vyras žegnojo kumeles votegu Žem. Troboje zirzė musės. Petriukas šaukštu žegnojo, gainiodamas jas nuo dubens M.Katil. | Lyg iš kibiro šuorais pasipila lietus, ima žegnoti dangų žaibai rš. | Bimbalas žegnó[ja] karves (sako piemenys apie tuoj gyliuosiančias karves) Tršk. 9. intr. prk. kirsti, šveisti, ėsti, lesti: Palikau tašlos vištomi, tegu žegnója DrskŽ. ║ godžiai valgyti, šlemšti: Išalkęs, nerijęs [girtuoklis], žegnója, ką paduodi Rtn.

◊ dangùs žegnója Tlž lyja.

Diẽvą žegnóti; N atsisveikinti.

žegnók Diẽve! NdŽ, Dkš, KŽ; TDrI32(Kln) sakoma atėjus į svetimus namus ir radus valgant.

\ žegnoti; apžegnoti; atžegnoti; įžegnoti; išžegnoti; nužegnoti; pažegnoti; peržegnoti; pražegnoti; prižegnoti; sužegnoti; užžegnoti